|
Daugelis ramuviškių labai laukdavo žygių, artėjant kokiai ilgiau truksiančiai tuometei šventei teiraudavosi, kas ir kur ves žygį. Ir dabar mėgstame keliauti, tik gal jau nebe pėsčiomis... Daugiausiai keliaudavome po Lietuvą, kartais nuklysdavome ir į Baltarusijos pakraščius. Iš XX a. septintojo dešimtmečio žygeivių buvo perimta (ne visi tai ir žinojo) mūsų žygių pobūdis: visados apžiūrėdavome gamtos, kultūros ir istorijos paminklus, gėrėjomės aplinka ir džiaugėmės bendraudami su vietos žmonėmis. Suprantama, sustoję pailsėti ir vakare nepamiršdavome padainuoti mėgiamų liaudies dainų.
|
|
Per visas ilgesnes tuometes šventes ir dažną savaitgalį ramuviškiai išsirengdavo į pažintines keliones po Lietuvą.
Sekmadieniais buvo vykstama į lengvus vienos dienos pasivaikščiojimus po Vilniaus ar gretimų rajonų vietoves. Daugybei tokių žygelių vadovavo Venantas, pateikdavęs daug istorinių žinių apie lankomas vietas, tačiau ir kiti žygių vadai turėjo visokių sumanymų ir išsivesdavo ramuviškius savais takais.
Ypatingai daug įspūdžių likdavo iš daugiadienių žygių, kurių metu per tris ar keturias dienas buvo galima nemažai nueiti, daug pamatyti ir smagiai pabendrauti, padainuoti vakarais, o ir atsigulus kurį laiką užmigti dar neleisdavo linksmi pasakojimai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Paprastai apie būsimus žygius būdavo paskelbiama per kassavaitinius ramuviškių susitikimus: ketvirtadienį po paskaitos ar pirmadienį po pasidainavimo, prieš mokantis šokių. Kartais, norėdami į sekmadieninį žygį pakviesti ne tik ramuviškius (ypač siekdami pritraukti daugiau pirmakursių), Universiteto fakultetuose iškabindavome skelbimus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
|
