
Knygnešystė – XIX amžiaus Lietuvos istorijos fenomenas, patriotinė veikla, nukreipta prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politiką, trukusią daugiau kaip 40 metų. Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti ir platinti knygas lietuvių kalba, tiksliau, parašytas naudojantis lotyniško pagrindo abėcėle. Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Lietuviški leidiniai buvo spausdinami užsienyje (tuometinėje Prūsijoje, Mažojoje Lietuvoje, Amerikoje), nelegaliai gabenami per sieną ir platinami Lietuvoje, kuri tuo metu buvo carinės Rusijos imperijos sudėtyje.
Knygnešys – žodis, sunkiai išverčiamas į kitas kalbas. Jį galima tik nusakyti ir paaiškinti jo reikšmę. Savitai ir išradingai tą padarė italų kalbininkas Pietro U. Dini savo knygoje „Baltijos žiedas“, knygnešį pavadinęs portalibri ir šalia paaiškinęs: contrabbandieri della Lituanita – pažodžiui išvertus – lietuviškumo kontrabandininkas. Ko gero, toks šio žodžio ir viso reiškinio apibūdinimas yra vienas tiksliausių.
|
Skaityti daugiau...
|
XIV a. kronikininkai Dusburgas su Jerošinu rašo, kad Prūsijos Nadruvoje buvusi pagoniškojo kulto vieta Romow (Romowe), garsėjusi net Lietuvoje ir Livonijoje. Galima spėti, kad to meto prūsų lūpose šios vietos vardas skambėjo rõmavõ, o lietuvių buvo tariamas romavà bei romuvà; iš pastarųjų dviejų lyčių plačiau buvo vartojama romuvà, kurią K. Būga ir atstatė. Prūs. rõmavõ ir liet. romavà bei romuvà yra priesagos -av- bei -uv- darinys iš šaknies, kurią randame būdvardyje prūs. rãm-s 'nuolankus, ramus', liet. rom-as 'romus, ramus' (Daukša), latv. rām-s 'ramus'; ta pačia (tik kito balsių kaitos laipsnio) šaknį turi liet. ram-ùs, ram-ýbė, ram-ìnti, rìm-ti, sanskr. rám-ate 'ilsisi', ram-nãti 'ramina, patenkina', got. rim-is 'ramybė' ir kt.
Vadinasi, Romuva (Romava) iš pradžių buvo bendrinis žodis, reiškęs 'ramybę, ramumą', t. y. greičiausiai 'ramią girios vietą' – 'girios glūdumą'.
Reikia pridurti, kad panašios darybos bendrinį žodį su šaknimi ram- (ne rām-) randame latvių liaudies dainose – latv. ramava 'ramumas, nusiraminimas': Sauleit syltò, maizeit jaukò, tu bòriņu ramav-ena 'Saulyte šiltoji, duonele malonioji, tu esi našlaičių ramumėlis'. Tokį žodį lietuviai tartų ram-uvà 'ramumas' (rečiau – ram-avà), o prūsai – ram-avõ.
Gal kartais prūsams vietoj rõmavõ ir buvo ramavõ (lietuviai čia sakytų ramuvà): atsargiu mano spėjimu ir iš prūs. ramavõ (ne vien iš prūs. rõmavõ) Dusburgui (Jerošinui) galėjo atsirasti romow (romowe).
Vytautas Mažiulis Ramuva, 1969, sausio 31, p. 3. |
Pokalbis su Ozolu, išspausdintas žurnalo „Liaudies kultūra“ 2007 m. Nr. 5.
Šį kartą filosofas, Nepriklausomybės akto signataras, Lietuvos centro partijos kūrėjas prisimena lituanistikos studijų metus, pirmuosius savarankiškos kultūrinės veiklos barus ir 8-ojo dešimtmečio „Ramuvą“ – 1970-ųjų metų ekspediciją Dūkštose bei vėlesnes tikrumo, sakralumo paieškas…
Rūpėtų atsigręžti į 7–8 dešimtmetį ir prisiminti kraštotyros sąjūdžio istoriją – kai Vilniaus universitete per pertraukas buvo dainuojama, į ekspedicijas susirinkdavo apie 100 žmonių, dar daugiau suburdavo žygeiviškos kelionės ar šventės.
Istorikų to meto aprašymuose šiam judėjimui skiriama mažai vietos, jis aptariamas kaip vieša kultūrinio gyvenimo alternatyva greta tuo pat metu plūstelėjusių vakarietiškos kultūros formų – domėjimosi džiazu, hipių judėjimu…
Kiek to meto tikrovėje buvo juntamas kraštotyros judėjimas? Kiek jis galėjo veikti aplinką? Ar buvo kokios alternatyvos?
|
Skaityti daugiau...
|
|
Kraštotyrininkų ramuvos judėjimas eina iš giliai ir toli, nesunku įžiūrėti jo sąsajas su plačiu prieškario nepriklausomybės metų lituanistiniu sąjūdžiu, likusiu gyvu žmonių atmintyje.
Apskritai ramuvos ištakų, postūmių link jos galėjo būti – ir buvo – kuo įvairiausių, neatsiejamų taip pat ir nuo kiekvieno žmogaus, būsimos ramuvos pusėn ėjusio, asmeninės gyvenimiškosios ir intelektinės patirties, pagaliau nuo bendrų visuomenės nusiteikimų bei įvykių ne tik Lietuvoje, bet ir pasauly. Žmonių, kurių širdies reikalas buvo tą galimybę paversti tikrove, taip pat radosi.
...1970 m. vasario 27 d. Vilniaus universiteto laikraščio „Tarybinis studentas“ puslapis skiriamas Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos veiklai. Straipsnelis, kurį pasirašo Arvydas Šliogeris, pirmasis oficialus ramuvos vadovas (faktiškai vadovavo Jonas Trinkūnas), vadinasi „Kviečiame į mūsų ramuvą“. Kitu straipsneliu Viktorija Daujotytė kviečia į Martyno Mažvydo atminimui skirtą vakarą, įvyksiantį 1970 m. kovo 4 d. Šis vakaras ir laikomas pirmuoju viešu jau įvardytos Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos renginiu.
Skaityti daugiau...
|
Vlado Braziūno pranešimas, skaitytas 2018 m. spalio 24 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusioje konferencijoje „Etnokultūrinio sąjūdžio ištakos, raida ir reikšmė“, skirtoje Atkurtos Lietuvos 100-mečiui, folklorinio judėjimo ir žygeivystės 50-mečiui
* * *
ąžuolėli šimtašaki ar tave ši žemė sakė ar mane, kai ryto metą raibą plunksną žaibas meta
ar meni, kaip gyveni mano žemės armeny brankini ak žaibo grūdą žiemkenty, ir mano būdą
apkabinki mintį lėtą mano žemės išmylėtą mano tvinksinčias rankas ir kas žingsnis naują kas
kas mus skiria, kas mus sieja kas be vėjo mus pasėja kas diena: ant ilgo lauko lygų liemenį užaugo
Šitas eilėraštis, parašytas daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, man pasirodė kažkodėl svarbus, nes atpažįstu jį kaip kiaurai persmelktą tradicinės mūsų pasaulėvokos, teigiančios, jog dygęs esi vidur lauko ar pasaulio marių, ant tėvulio dvaro, pats esi galingas pasaulio medis, tas ąžuolas ąžuolėlis, nors gal, kaip sako šį eilėraštį pakursčiusi mįslė, – ir linas ar kitas šventas žolynas… Čia slypi paprastas ir aiškus žmogaus orumo, taip pat ir tautinio orumo, savivertės ir dvasios laisvės kodas. Man įtvirtintas – Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos ir apskritai viso ano meto tautinio sąjūdžio. Per Petro Zalansko, per Onos Vaškaitės-Bluzmienės, pagaliau per Marcelės Paulauskienės ar Veronikos Janulevičiūtės, per dešimtis, šimtus, per tūkstančius kitų žmonių lūpų…
Atsiprašau, kad kalbu apie save, bet mokslininkas nesu. Galiu būti liudytojas ar tipiškas pavyzdys savo kartos žmogaus, kuriam pasisekė: Pasvalio šaknys, ramuvos liemuo, literatūrinės ir kitokios šakos šakelės… Tokios būtų trys mano pasaulio sferos, galėtų būti ir trys svarbiausios autobiografijos dalys. Laja sulapoja, bet maitinančios šaknys, lają laikantis kamienas – niekur nedingsta, kol esi gyvas. Be Pasvalio šaknų, be ramuvos kamieno jokia mano laja nešlamėtų.
|
Skaityti daugiau...
|
Jonas Trinkūnas buvo vienas iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos kūrėjų. Tautosakos rinkimas, žygiai per Lietuvos kaimus su studentais, užrašinėjančiais gyvąją tautos kultūrą, jos dainas ir papročius, žadino iš sovietmečio letargo miego širdis ir sielas tų, kurie save iki šiol vadina ramuviais ir žygeiviais.
Gimė Jonas Trinkūnas 1939 m. vasario 28 d. Klaipėdoje. 1957 m. Kaune baigė vidurinę mokyklą, 1965 m. Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete įgijo filologo specialybę. 1967 m. su bendražygiais surengė pirmąją Rasos šventę Kernavėje, sukėlusią galingą dainuojančios revoliucijos bangą. Tik po trejeto metų atsikvošėję KGB agentai bandė ištrinti iš tautos atminties Kernavės Rasas, tačiau jau visuose Lietuvos kampeliuose suskambo folklorinių ir etnografinių ansamblių balsai, nušvito Rasos švenčių ugnys, ėmė rastis kiti tautos gyvasčiai svarbūs ženklai.
|
Skaityti daugiau...
|
|