Vlado Braziūno pranešimas, skaitytas 2018 m. spalio 24 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusioje konferencijoje „Etnokultūrinio sąjūdžio ištakos, raida ir reikšmė“, skirtoje Atkurtos Lietuvos 100-mečiui, folklorinio judėjimo ir žygeivystės 50-mečiui
* * *
ąžuolėli šimtašaki ar tave ši žemė sakė ar mane, kai ryto metą raibą plunksną žaibas meta
ar meni, kaip gyveni mano žemės armeny brankini ak žaibo grūdą žiemkenty, ir mano būdą
apkabinki mintį lėtą mano žemės išmylėtą mano tvinksinčias rankas ir kas žingsnis naują kas
kas mus skiria, kas mus sieja kas be vėjo mus pasėja kas diena: ant ilgo lauko lygų liemenį užaugo
Šitas eilėraštis, parašytas daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, man pasirodė kažkodėl svarbus, nes atpažįstu jį kaip kiaurai persmelktą tradicinės mūsų pasaulėvokos, teigiančios, jog dygęs esi vidur lauko ar pasaulio marių, ant tėvulio dvaro, pats esi galingas pasaulio medis, tas ąžuolas ąžuolėlis, nors gal, kaip sako šį eilėraštį pakursčiusi mįslė, – ir linas ar kitas šventas žolynas… Čia slypi paprastas ir aiškus žmogaus orumo, taip pat ir tautinio orumo, savivertės ir dvasios laisvės kodas. Man įtvirtintas – Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos ir apskritai viso ano meto tautinio sąjūdžio. Per Petro Zalansko, per Onos Vaškaitės-Bluzmienės, pagaliau per Marcelės Paulauskienės ar Veronikos Janulevičiūtės, per dešimtis, šimtus, per tūkstančius kitų žmonių lūpų…
Atsiprašau, kad kalbu apie save, bet mokslininkas nesu. Galiu būti liudytojas ar tipiškas pavyzdys savo kartos žmogaus, kuriam pasisekė: Pasvalio šaknys, ramuvos liemuo, literatūrinės ir kitokios šakos šakelės… Tokios būtų trys mano pasaulio sferos, galėtų būti ir trys svarbiausios autobiografijos dalys. Laja sulapoja, bet maitinančios šaknys, lają laikantis kamienas – niekur nedingsta, kol esi gyvas. Be Pasvalio šaknų, be ramuvos kamieno jokia mano laja nešlamėtų.
|
Skaityti daugiau...
|
Per visas ilgesnes tuometes šventes ir dažną savaitgalį ramuviškiai išsirengdavo į pažintines keliones po Lietuvą.
Sekmadieniais buvo vykstama į lengvus vienos dienos pasivaikščiojimus po Vilniaus ar gretimų rajonų vietoves. Daugybei tokių žygelių vadovavo Venantas, pateikdavęs daug istorinių žinių apie lankomas vietas, tačiau ir kiti žygių vadai turėjo visokių sumanymų ir išsivesdavo ramuviškius savais takais.
Ypatingai daug įspūdžių likdavo iš daugiadienių žygių, kurių metu per tris ar keturias dienas buvo galima nemažai nueiti, daug pamatyti ir smagiai pabendrauti, padainuoti vakarais, o ir atsigulus kurį laiką užmigti dar neleisdavo linksmi pasakojimai.
|
Skaityti daugiau...
|
Ši interneto svetainė skirta reiškiniui, vadinamam Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva. Oficialiai ji veikė nuo 1970 iki 1997 metų. Nors iš tikrųjų ji nėra niekur dingusi, nes ramuva – tai pirmiausia žmonės, mylintys savo tautos kultūrą, ją gaivinantys ir skleidžiantys.
Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos darbuotė itin gyva ir reikšminga buvo prievartinio tarybinio internacionalizmo metais, kai visa intelektinė veikla, kraštotyros ypač, buvo griežtai kontroliuojama tuometinės valdžios, kai už tautinių vertybių puoselėjimą galėjai būti išmestas iš universiteto, netekti darbo ar net atsidurti kalėjime.
Kelios ramuviškių kartos, baigusios Vilniaus universitetą, dabar yra išsklidusios po visą Lietuvą, tad progų didesniu būriu susitikti, ramiai pasišnekėti tepasitaiko nedažnai. Ši svetainė, be kita ko, padės jiems gaivinti studijų laikų prisiminimus, sužinoti apie naujausius ramuviškių renginius. |
|
Jonas Trinkūnas buvo vienas iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos kūrėjų. Tautosakos rinkimas, žygiai per Lietuvos kaimus su studentais, užrašinėjančiais gyvąją tautos kultūrą, jos dainas ir papročius, žadino iš sovietmečio letargo miego širdis ir sielas tų, kurie save iki šiol vadina ramuviais ir žygeiviais.
Gimė Jonas Trinkūnas 1939 m. vasario 28 d. Klaipėdoje. 1957 m. Kaune baigė vidurinę mokyklą, 1965 m. Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete įgijo filologo specialybę. 1967 m. su bendražygiais surengė pirmąją Rasos šventę Kernavėje, sukėlusią galingą dainuojančios revoliucijos bangą. Tik po trejeto metų atsikvošėję KGB agentai bandė ištrinti iš tautos atminties Kernavės Rasas, tačiau jau visuose Lietuvos kampeliuose suskambo folklorinių ir etnografinių ansamblių balsai, nušvito Rasos švenčių ugnys, ėmė rastis kiti tautos gyvasčiai svarbūs ženklai.
|
Skaityti daugiau...
|
XIV a. kronikininkai Dusburgas su Jerošinu rašo, kad Prūsijos Nadruvoje buvusi pagoniškojo kulto vieta Romow (Romowe), garsėjusi net Lietuvoje ir Livonijoje. Galima spėti, kad to meto prūsų lūpose šios vietos vardas skambėjo rõmavõ, o lietuvių buvo tariamas romavà bei romuvà; iš pastarųjų dviejų lyčių plačiau buvo vartojama romuvà, kurią K. Būga ir atstatė. Prūs. rõmavõ ir liet. romavà bei romuvà yra priesagos -av- bei -uv- darinys iš šaknies, kurią randame būdvardyje prūs. rãm-s 'nuolankus, ramus', liet. rom-as 'romus, ramus' (Daukša), latv. rām-s 'ramus'; ta pačia (tik kito balsių kaitos laipsnio) šaknį turi liet. ram-ùs, ram-ýbė, ram-ìnti, rìm-ti, sanskr. rám-ate 'ilsisi', ram-nãti 'ramina, patenkina', got. rim-is 'ramybė' ir kt.
Vadinasi, Romuva (Romava) iš pradžių buvo bendrinis žodis, reiškęs 'ramybę, ramumą', t. y. greičiausiai 'ramią girios vietą' – 'girios glūdumą'.
Reikia pridurti, kad panašios darybos bendrinį žodį su šaknimi ram- (ne rām-) randame latvių liaudies dainose – latv. ramava 'ramumas, nusiraminimas': Sauleit syltò, maizeit jaukò, tu bòriņu ramav-ena 'Saulyte šiltoji, duonele malonioji, tu esi našlaičių ramumėlis'. Tokį žodį lietuviai tartų ram-uvà 'ramumas' (rečiau – ram-avà), o prūsai – ram-avõ.
Gal kartais prūsams vietoj rõmavõ ir buvo ramavõ (lietuviai čia sakytų ramuvà): atsargiu mano spėjimu ir iš prūs. ramavõ (ne vien iš prūs. rõmavõ) Dusburgui (Jerošinui) galėjo atsirasti romow (romowe).
Vytautas Mažiulis Ramuva, 1969, sausio 31, p. 3. |

Viena iš įsimintinų ramuvos asmenybių buvo kalbininkas Kazimieras Eigminas. Būdamas gerokai vyresnis už daugumą ramuviškių jis visada su jais rasdavo bendrą kalbą – ne tik kas vasarą važiavo į ramuvos ekspedicijas, kur rinko vietovardžius ir kitą kalbos medžiagą, bet ir ėjo su studentais į žygius, energingai šoko vakaronėse, pasakojo anekdotus ir rodė fokusus.
Jo atminimui bendradarbiai kartu su ramuviškiais išleido knygą „Homo sum. Žodžiai Kazimierui Eigminui“ (Vilnius, 1998). Jon sugulė Kazimiero artimųjų, studijų ir darbo draugų, gausybės žygių (prieš ateidamas į ramuvą Kazimieras daug keliavo su Lietuvos mokslų akademijos, Vilniaus universiteto žygeiviais) bendrakeleivių, Vilniaus miesto kraštotyros ekspedicijų dalyvių ir VU ramuviškių atsiminimai.
|
Skaityti daugiau...
|
|