Navigation

Kodėl mokėmės senųjų dainų ir šokių? Gal tuomet ne visi apie tai ir susimąstydavome, tačiau atsakymų būtų tikrai ne vienas. Norėjosi, jog tai, ką užrašome ekspedicijose, išgirstame, pamatome, nenugultų lentynose, neapsineštų dulkėmis. Kad gyvuotų. Paprasčiausiai tiesiog labai gera dainą užtraukti, o kojos pačios kilnojasi išgirdus armonikos garsus. Dar vienas svarbus dalykas – ramuvoje niekas netikrino, ką moki, ar geras tavo balsas. Ir iš viso, šokti ir dainuoti – na koks čia darbas, tai tiesiog smagu!

Tokie skirtingi, pačių įvairiausių paskatų vedini, sueidavome, suvažiuodavome iš visų Vilniaus pakraštėlių, iš įvairių Vilniaus universiteto fakultetų į ramuviškių pirmadienį.

Rinkdavomės Filologijos fakulteto 81 ar 92 auditorijoje, o vėlesniais metais – menėje, rūsyje po tuometine „Žaltvykslės“ kavine. Šiandien atrodo, kad kiekviena iš tų vietų turėjo savo nuotaiką, kiekvienoje skirtingai dainos skambėjo. Vakaras natūraliai dalindavosi į dvi dalis: pradžioje porą valandų pasimokydavome dainų, po to – žaidimų, ratelių, šokių.

Dainas vesdavo kas nors iš vyresniųjų, jau mokančių. Pradėdavome nuo ramuvos mėgstamiausių, dažniausiai dainuojamų. Žodžius padiktuodavo, užsirašydavome (gal ir šiandien tie dainynėliai ištraukiami, panorus prisiminti), o melodijos jau klausaisi, klausaisi – ir tada dainuoji. Nepavyko – kartojame. Ir dar sykį. Kol baigiantis susibūrimui ar kitą pirmadienį girdi – jau skamba. Jau daina gyva.

Rudenį, susirinkus po vasaros – būtinai mokydavomės naujų, ekspedicijoje užrašytų dainų. Gražiausias spėdavome pramokti dar ekspedicijoje, vakarais. Kartais netgi rungtyniavimo niuansų pasitaikydavo: kas gražesnę uždainuos, kas daugiau dainų užrašė ir pamokyti gali.

O kaip smagu būdavo, kai dainą užvesdavo, dar negirdėtų pamokydavo kas nors naujai į ramuvą atėjęs (vis prisimenu Algį Vilką).

Prie dainų derindavosi rateliai, žaidimai – žodžius užsirašę, melodijos pasimokę, pažaisdavome. Kitą sykį prisimindavome, pakartodavome, kas nors ir naujų ratelių pamokydavo.

Apie aštuntą vakaro daina jau kviesdavome muzikantus: „grajyk grajyk muzikante...“. Šokių irgi mokydavomės iš vyresniųjų – iš pradžių pakraštėlyje, nedrąsiai, pasižiūrėdami, vėliau  jau ir vidury, ir  jaunesnius pamokydavome. O būdavo, kad geriau mokantys stabdo šokėjus, parodo, kaip  teisingai šokti – ir vėl sukasi poros. Mokydavomės ir mums naujų, ekspedicijose užrašytų šokių.

Taip po truputį, daina po dainos, šokis po šokio kaupėsi mūsų lobių kraitelė. Atrodo, jog dainos ramuvoje skambėdavo, kai tik proga pasitaikydavo – ir atsikvėpus tarp šokių, ir namo ruošiantis, ir jau universiteto kiemais einant...

Doneta Lukšytė-Stanžienė, 2010.III.31

Laukiame daugiau prisiminimų apie mūsų pasidainavimus, vakarones. Savo rašinius, dainų tekstus, šokių įrašus, nuotraukas siųskime adresu info@ramuva.lt.