|
Kodėl mokėmės senųjų dainų ir šokių? Gal tuomet ne visi apie tai ir susimąstydavome, tačiau atsakymų būtų tikrai ne vienas. Norėjosi, jog tai, ką užrašome ekspedicijose, išgirstame, pamatome, nenugultų lentynose, neapsineštų dulkėmis. Kad gyvuotų. Paprasčiausiai tiesiog labai gera dainą užtraukti, o kojos pačios kilnojasi išgirdus armonikos garsus. Dar vienas svarbus dalykas – ramuvoje niekas netikrino, ką moki, ar geras tavo balsas. Ir iš viso, šokti ir dainuoti – na koks čia darbas, tai tiesiog smagu!
Tokie skirtingi, pačių įvairiausių paskatų vedini, sueidavome, suvažiuodavome iš visų Vilniaus pakraštėlių, iš įvairių Vilniaus universiteto fakultetų į ramuviškių pirmadienį.
Rinkdavomės Filologijos fakulteto 81 ar 92 auditorijoje, o vėlesniais metais – menėje, rūsyje po tuometine „Žaltvykslės“ kavine. Šiandien atrodo, kad kiekviena iš tų vietų turėjo savo nuotaiką, kiekvienoje skirtingai dainos skambėjo. Vakaras natūraliai dalindavosi į dvi dalis: pradžioje porą valandų pasimokydavome dainų, po to – žaidimų, ratelių, šokių.
|
