| Ąžuolėli šimtašaki, vidury pasaulio dygęs |
 |
|
Vlado Braziūno pranešimas, skaitytas 2018 m. spalio 24 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusioje konferencijoje „Etnokultūrinio sąjūdžio ištakos, raida ir reikšmė“, skirtoje Atkurtos Lietuvos 100-mečiui, folklorinio judėjimo ir žygeivystės 50-mečiui * * * ąžuolėli šimtašaki ar meni, kaip gyveni apkabinki mintį lėtą kas mus skiria, kas mus sieja Šitas eilėraštis, parašytas daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, man pasirodė kažkodėl svarbus, nes atpažįstu jį kaip kiaurai persmelktą tradicinės mūsų pasaulėvokos, teigiančios, jog dygęs esi vidur lauko ar pasaulio marių, ant tėvulio dvaro, pats esi galingas pasaulio medis, tas ąžuolas ąžuolėlis, nors gal, kaip sako šį eilėraštį pakursčiusi mįslė, – ir linas ar kitas šventas žolynas… Čia slypi paprastas ir aiškus žmogaus orumo, taip pat ir tautinio orumo, savivertės ir dvasios laisvės kodas. Man įtvirtintas – Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos ir apskritai viso ano meto tautinio sąjūdžio. Per Petro Zalansko, per Onos Vaškaitės-Bluzmienės, pagaliau per Marcelės Paulauskienės ar Veronikos Janulevičiūtės, per dešimtis, šimtus, per tūkstančius kitų žmonių lūpų… Atsiprašau, kad kalbu apie save, bet mokslininkas nesu. Galiu būti liudytojas ar tipiškas pavyzdys savo kartos žmogaus, kuriam pasisekė: Pasvalio šaknys, ramuvos liemuo, literatūrinės ir kitokios šakos šakelės… Tokios būtų trys mano pasaulio sferos, galėtų būti ir trys svarbiausios autobiografijos dalys. Laja sulapoja, bet maitinančios šaknys, lają laikantis kamienas – niekur nedingsta, kol esi gyvas. Be Pasvalio šaknų, be ramuvos kamieno jokia mano laja nešlamėtų. Ramuva man prasidėjo 1969-ųjų spalį, taigi prieš 49-erius metus. Ir iškart – neišvengiama žygeivystė, greit ir dainavimai su Žiūrais, su „Ratilio“ ir su visais pamažu kitur besirandančiais, beansamblėjančiais. Visose šito didžiojo sąjūdžio atšakose sukosi daugmaž tie patys žmonės, vienur veikiantys stipriau, kitur gal tik šiaip gerai besijaučiantys. Taigi prasidėjo tą lemtingą vakarą, kai dar žurnalistikos kurso ir bendrabučio draugas Edmundas Stankevičius mane, septyniolikmetį fuksą, nieko daug neaiškindamas tiesiog buitiškai nusivedė „pas seserį“. O ta sesuo – Julija Stankevičiūtė-Trinkūnienė, Jono Trinkūno žmona ir Žemynos Trinkūnaitės motina. O svečiai, kiek iš to, regis, vakaro pamenu, – Jonas Bruveris, Veronika Janulevičiūtė (vėliau Povilionienė), Vida Jukniūtė (greitai Girininkienė), Arvydas Šliogeris... Tą vakarą gal ne, bet šiaip esančius drauge jautei Vingaudą Baltrušaitį, Viktoriją Daujotytę, kiek atokiau gal Marcelijų Martinaitį... Kazimierą Eigminą, Kazimierą Garšvą ir arčiau prie žygeivių Tadą Šidiškį. O kartą Rimanto Matulio bute buvau pasijutęs kaip slaptame tarptautiniame susitikime: latviai, estai, mūsų keletas, svečių veidų nei pavardžių neprisiminčiau, bet šnekama – angliškai – buvo apie bendros veiklos koordinaciją...
Tai čia tik pìrmosios ramuvos priešistorės dienos ar tik akimirkos, atminty išlikusios (juk ne kas kita ir teišlieka, tik akimirkos). Šiaip ar taip, iškart tada pasijutau panardintas galingan srautan. Gal ypač Jonas Trinkūnas turėjo tą neatremiamą savybę iki tol nepažinotą žmogų be išlygų priimti kaip savą, natūraliai iškart užkrauti jam kokią užduotį nė nepatikrinus jo gebėjimų. Tiesiog iš kažkokios keistos nuojautos, gal iš pirmo įspūdžio. Tik gal kokius pradmenis pajutęs. Tarkim, nė iš šio, nė iš to pareikš, jog iš moterų geriausiai dainuojanti Veronika, o iš vyrų – Vladukas, taigi jau aš, jauniklis. Tam jaunikliui kiek sukosi galvelė, nes nauji potyriai vėrėsi kaip niekad sparčiai, iškart pasijutai kažkokio didelio bendro kelio pradžioj, didelėj bendrystėj, pernelyg neviešintinoj. Bet nesaugus nesijautei. Bent jau kurį laiką. Greitai gavau Marijos Gimbutienės knygos „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“ mašinraštį, gražų Alfonso Andriuškevičiaus vertimą – gal per parą ranka persirašiau nuo pradžios iki galo, tą rankraštį tebeturiu... Nieks nieko neaiškino, bet žinojai, kad labai kam nesigirtina. Ar kad niekam neatskleistina koks romantiškas Vidos Jukniūtės prisipažinimas, kaip jie, kokiu kursu vyresni istorikai, susibūrę į, regis, visai neformalų Lietuvos istorijos būrelį, renkasi pas kažką senam name, užsidangsto langus ir tyliai tamsoje gieda „Lietuva, brangi“... Juolab kad prisipažinta pašnibždom, prisipažinta va kaip tik tokiu spalio laiku, savaitė prieš Ilges, o žengėm mes vakare, jau visai sutemus, žengėm miško pakraščiais palei Nerį, buvom atvažiavę traukiniu, tad turėjom persikelti šion Neries pusėn, tilto nėra, reikia prisišaukt kokį vietos žmogų su laive – padėjo galingas Edmundo Stankevičiaus balsas. Atplaukė žmogus, perkėlė, parsivedė, pavalgydino, daržinėj ant šieno apnakvino, kiekvienam po veltinius pasiūlė... Rytojaus dieną niurktelėjom Nerin, išvaikščiojom Karmazinų piliakalnį ir viską aplink: vieta pirmosioms ramuvių ir žygeivių Ilgėms – kuo puikiausia! Po savaitės jau mūsų čia buvo daugybė... Šitaip va tarytum atsitiktinai ir tampama pradininkais, tarytum kokia globianti ranka skiepytų tave tvirtan kamienan, gyvybės syvų pritvinkusian. Tikras pavasaris, tikras žemės atrakinimas. Kad ir rudenį. Po trisdešimties metų, amžių sandūroje, įvairių kartų Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos žmonės buvom sukrutę siuntinėti vieni kitiems anketas, prašyti tam tikros temos prisiminimų ir pan. – ketinom atlikti išsamią kompleksinę ekspediciją po... pačią ramuvą ir šitaip išleisti įvairiausių skerspjūvių jos monografiją. Sumanymą, kad ir kaip pakitusį ar išsiskaidžiusį, vis tiek kada nors teks įvykdyt, o dabar va pasiėmiau savo anketos lapus. Į klausimą „Kas buvo ramuva Jums?“ ten atsakau: „Daugmaž kas Adomo Mickevičiaus laikų jaunuoliui būtų buvę filomatai, tik daugiau ir dvasiškai bene lemtingiau: tautinės, istorinės sąmonės lavėjimo, (įsi)prasminimo vieta (locus patriae), galimybė ir būtinybė; (pasi)tikėjimo, atsakingos laisvės sala; sutelktinio darbo džiaugsmas; neaprėpiamas tikrumo potyrių laukas…“. Į klausimą „Kas buvo ramuva?“, pati ramuva, mėginu atsakyti objektyviau ir kuo glausčiau: „Legaliai formalizuotas nelegalių paskatų bei nuotaikų tautinis kultūrinis sąjūdis“; ir prirašau pasergėjimą: „jokiu būdu ne koks „klubas“ (plg. „interklubas“; bent autentiškaisiais ramuvos metais klubu net pašalinių, net ideologinėj viešumoj, pvz., spaudoj, – neprasivardžiuota)“. Platesnius ramuvos prisiminimus, gal ir visą knygą, turėčiau rašyti vien todėl, kad Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva ir pavadinimu, ir savo esminėmis nuostatomis su niekuo, su jokia kita anų ar šių laikų etnokultūrinio (ar net etnoreliginio) judėjimo atšaka painiojama nebebūtų. Visos šimtašakio šakos bei atšakos gražios ir vertos, tačiau kiekviena šlamėjo vis kiek kitaip, užtat kiekviena verta ir įdomi dar ir savaime. Tad trumpai dėl paties vardo. Svarbiausia įsiminti, jog ramuva yra bendrinis žodis, todėl jis niekad nerašomas didžiąją raide, prie jo nekabinamos jokios kabutės, nereikia jam jokių paaiškinamųjų priedėlių (minėto „klubo“ ar pan.). Tokia Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva radosi, tokia išliko keletą pirmųjų lyg ramesnių metų, tokia per pirmuosius sukrėtimus, kai Jonui Trinkūnui buvo pradėta kurpti byla, jis pašalintas iš aspirantūros, tada iš Arvydo Šliogerio man teko perimti oficialų vadovavimą ramuvai, o jos ideologinės priežiūros ėmėsi tiesiogiai universiteto prorektorius Bronius Sudavičius (gal saugumo pulkininkas, gal papulkininkis). Kas ketvirtadienį paskirtą valandą turėdavau eit jo kabinetan atsiskaityti, o jis pasitikdavo ta pačia pasisveikinimo fraze (intonacija truputį šnypščiama): „Tai ką per savaitę spėjot nuveikti, draugai nacionalistai?“. Tik Sudavičiui pasirašius galėjom kabinti eilinį savo skelbimą, kad renkamės kokion pasirengimo ekspedicijai paskaiton ar dar ko. Ant to skelbimo, išpiešto Jono Daniliausko, visada kuo gražiausiai puikuodavosi bendrinis žodis ramuva, nors Sudavičiui jis buvo kaip buliui raudonas skuduras – iškart jam primindavo Lietuvos laikų karininkų ramovę Kaune... Prasidėdavo pamokslas, tekdavo apsimesti naiviu išvėpėliu ar dar kuo, prorektoriaus įkarštis tam kartui užgesdavo. Ačiūdie, greitai iš manęs ramuvą perėmė Venantas Mačiekus, prieš tai kraštotyron subūręs pulkelį Ekonomikos fakulteto studentų bei dėstytojų ir su tuo pulkeliu ramuvon gražiai įsiliejęs. Žmogus vyresnis, apdairus, visai kitos patirties. Ar gal tiesiog reiktų sakyti – patyręs (mat mano improvizacinė diplomatija bus buvusi graudžiai menka, o konspiracinė patirtis – ir visai niekinė). Ramuva, ko gera, būtų buvusi uždaryta (kaip vėliau buvau uždarytas aš pats – kariuomenėn) ar paspausta po padu (kaip vėliau septynerius metus leidykloj taip laikyta pirmoji mano eilėraščių knyga). Bet ramuva liko gyva ir gyvybinga. Užtat Mačiekui ir reiktų dėkoti, kad apie Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvą kalbam kaip apie smarkų kelių dešimtmečių etnokultūrinį sąjūdį, aprėpusį dešimtis dėstytojų, šimtus studentų, tūkstančius jų studentų ir moksleivių visoje Lietuvoj; kad tas sąjūdis įgavo aiškią sandarą ir aiškų kuo rimčiausios mokslinio darbo talkos ritmą (kompleksinės ekspedicijos ir savišvietos tarpai tarp jų); kad drauge su žygeiviais, kitais ramuviais, etnografiniais ansambliais Lietuvoje lyg nejučia sukurta tokia mentalinė terpė, jog budrus tautinio orumo, tautinės savivokos režimas joje ėmė veikti tarsi savaime, tyliai ir sklandžiai, stipriai ir nepalenkiamai: esame ąžuolai ąžuolėliai, žymintys, jog čia – mūsų Lietuva. Visų mūsų laimė ir lemtis, mūsų kūno ir dvasios tėvynė. Beje, tada, prieš pusę amžiaus, autentiškas dainavimas jau lėtai geso net kaime, o iš viešumos – radijo, koncertų scenų ar švenčių – jį jau, atrodė, visiškai buvo išstūmę vadinamojo estradinio dainavimo popsas, rusiškas ir lietuviškas, šiek tiek klasikos, dar kaip „tautinės formos“ prieskonių – žiupsnelis liaudies dainų harmonizacijų. Savaip teisus buvo net vienas prodekanas, lakstęs vis mūsų skųsti Sudavičiui: „Ir vėl jie ten sektantiškas dainas dainavo!“. Čia apie galingąsias šilinių dzūkų daugiabalses, mūsų užrašytas daugiausia prie Ūlos, juostoj tarp Zervynų ir Mardasavo, išdainuotas su Žiūrų vyrais ir moterimis, tada jau dainuotas auditorijose, universiteto kiemeliuose, traukiniuose ir troleibusuose, pagaliau pasiekusias ir atokiausius miestus ir kaimelius... Liaudies daina per dešimtmečius Lietuvos žmonių vėl buvo išgirsta, prisiimta kaip sava ir pamilta. Tauta vėl išmoko kalbėt ir kalbėtis liaudies dainos garsais. Lemtingaisiais tautos atgimimo metais švelnioji mūsų liaudies daina pasirodė besanti tvirčiausias mūsų vienybės ginklas, iškalbiausias laisvos mūsų valios pareiškimas. Tiek spėjau tarstelt apie neaprėpiamą Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvą, jos ištakas ir pirmuosius gyvavimo metus. Jono Trinkūno ramuva, jos nuostatos ir dvasia, iš esmės tos pačios liko ir Venanto Mačiekaus ramuvoj. Kaip, kokiomis pastangomis ir kokia kaina, papasakos jis pats, ramuvos ąžuolo drūtgalis, daugelio ramuvių kartų vadinamas Vadų Vadu. dugno dangus kaip ąžuolas giliai šakas suleido baltai aukoja, numazgoja kojas iš jo malonės pateka raudona Vladas Braziūnas
Pranešimo tekstas (kartu su 1971 m. V. Daraškevičiaus nuotrauka) išspausdintas ir žurnale „Liaudies kultūra“, 2018 m. Nr. 6, p. 55–57. |
