| 2020 m. |
 |
|
Knygos ... Publikacijos moksliniuose žurnaluose ... Straipsniai periodikoje ir interneto svetainėse „Motina Žemyna...“ / Su tautosakininke ir mitologe, 2019 m. Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureate Nijole Laurinkiene kalbasi Juozas Šorys : [Minima, jog Nijolė Šimelionytė-Laurinkienė buvo įsitraukusi į besikuriančios Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos, kuriai „tuomet vadovavo Jonas Trinkūnas, o vienas aktyviausių jos veikėjų, ideologų buvo filosofas (tuomet aspirantas) Arvydas Šliogeris, veiklą. Pirmojoje klubo kraštotyros ekspedicijoje Dūkštose dalyvavo ir Romualdas Ozolas. Šios autoritetingos asmenybės darė įtaką, kėlė ramuviečių entuziazmą, užsidegimą domėtis krašto praeitimi ir paveldu.“] Būdas, 2020, Nr. 1, p. 25–34. Iliustr. (Nacionalinės Jono Basanavočiaus premijos laureatai) Baltrukevičius, Matas. V. Braziūnas: „Kultūrai tenka gaimaroti ir vis minti biurokratijos duobkelius“ : [Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pokalbių su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais ciklo rašinys – pokalbis su 2013 metų laureatu, ramuviškiu Vladu Braziūnu. Kalbėdamas apie studijų Vilniaus universitete pradžią Braziūnas pasakoja: „Ten jau buvo ne tik šnekamasi, dainuojama ar planuojama, bet ir smarkiai kūnijama Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos (rašoma tik taip ir ne kitaip!) mintis. Oficialiai įkūnyta 1970-ųjų kovo 5-ąją: įvyko pirmasis viešas ramuvos renginys. Jos buvau ugdomas. Jaučiausi pameistrys, bet veikiai kai kas many gal bus atpažinęs ir pavyzdį, ir mokytoją. Buvo nepaprastai greito lavėjimo laikas. Pilnas įtampos, nujaučiamų ar ne pavojų, praradimų, bet ir tikrumo.“] Bernardinai.lt (virtualus), 2020, gegužės 25. Iliustr.: Agnės Grinevičiūtės nuotr. Vladas Braziūnas ir jo kelias / Klausimus pateikė Marius Kraptavičius : [Atsakydamas į klausimus Vladas Braziūnas pasakoja apie jam svarbius vaikystės takus, pasvališkių tarmę, mokytojus, o palietus studijų metus sako: „... lemtingiausia mano visapusiško lavėjimo kelrodė bus buvusi Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva [...]. Atvažiavau į Vilnių 1969-aisiais, jai vos pradėjus kurtis, po teisybei, dar tik būrelio bendraminčių galvose. Bet laimingo sutapimo dėka iškart ir patekau ne į kokį pašalį, o kaip tik į tą glaudų būrelį žmonių, privačiai besirenkantį, jau vien dėl to anuometiniu oficialiu supratimu nelegalų ir netoleruotiną. Ir vis dėlto jis gebėjo išnaudoti visas įmanomas galimybes įsiteisinti, pagaliau ir išlikti gyvas iki pat Lietuvos nepriklausomybės, per tuos dešimtmečius sukrauti pavydėtiną darbų kraitį, iš esmės – parengti lietuvių sielas laisvės pokyčiams. O tada provincijos jaunuoliui, daug kur netvirtam ir nesigaudančiam, ramuva buvo neregėtai spartaus dvasinio brendimo mokykla, tad ir su pačiu universitetu drąsiai lygintina.“] Meno bangos (virtualus), 2020, rugsėjo 10. Iliustr. ... |